Meninė fotografija

Menininė fotografija, o tiksliau - fotomenininkas, šiais visuotinės skaitmeninės fotografijos laikais yra tarsi užėmęs stebėtojo poziciją. Kai fotografuojama daug ir greitai, kai nuotrauka paskelbiama iškart ir jau galvojama apie kitą kadrą, žaisti su vienu kadru tarsi "neapsimoka". Tačiau man fotografavimas yra ne kūrinių kūrimas, o gyvenimo būdas. Galų gale tai mano trečioji akis, kurią aš lavinu.

Fotografavimas mane lydi nuo paauglystės. Kaip tuomet, taip ir dabar man tai yra legalus būdas pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio. Mane visada žavėjo vaikai ir jų nesumeluotas kūrybiškumas. Fotoaparatas rankose mane automatiškai grąžina ten, kur viskas prasidėjo. Fotografavimas išmokė ne tik pastebėti, bet ir matyti, ne tik užfiksuoti, bet ir mėgautis šviesa, spalva bei šviesa spalvoje. Fotografavimas padeda kurti ir išreikšti save.

Mano meninė fotografija lengvai kadruojama. Visi kampučiai virsta nuotraukomis su paslapingomis detalėmis, kurių prieš tai fotografuodama nemačiau. Jos man pačiai buvo parodytos po to.

Su fotografavimu susiliejo piešimas ir dailė, kurių dėka mano meninė fotografija tapo tapybiška, kupina sluoksnių ir detalių, kurių kiekviena suteikia papildomą reikšmę.

Meninė fotografija - tuo labai tikiu - išplečia nusistovėjusią kasdienybę ir kviečia mąstyti. Žiūrovas nuotraukose išvysta ne tik pavaizduotą objektą, bet ir santykius tarp formų bei daiktų. Jis pats gali suteikti jai savo įžvalgas, spėliones, būti paveiktas emociškai, praturtinti vaizduotę, o juk tai ir yra viena iš meno užduočių. Aš raginu ne grožėtis vaizdais, o jais mąstyti. Kviečiu į meno filosofiją.

Fotografavimas yra mano tikrovė. Ateikite po ją pasidairyti ir patirti, kad tikra meninė fotografija ne tik rodo, bet ir įtraukia į dialogą su savimi.